© 2001 Author Leonid Kaganov, original russian text here
© 2004 Translate: Lina Kulikauskiene

Plėšrūno epas

Tiesiog sekundę paklausyk, gerai? Išgirsi - tai labai svarbi vieta! Aš žiūrėjau iš viršaus į šią planetą. Kosmonautas virš šitos žemės. Ir mačiau kančias. Ir karus. Ir godumą, godumą, godumą. Ir pagalvojau: prakeiksiu parduodančius. Prakeiksiu perkančius. Prakeiksiu šį sumautą pasaulį ir būkime... Nuostabūs.

Mark Ravenhill „Shoping & Fucking“

Rodosi, nieko neįvyko. Bokso lubos ryškiai švytėjo, o lango ekrane raminančiai sukosi galaktika. Alyvinė, nekalta. Ratu lėtai plaukė tie patys žvaigždynai. Ir ilgesingai stūgavo sirena tolumoje.

- Mamutai - tai drakonai? - vėl sumurkė Glaja.

- Atleisk? - aš atsipeikėjau ir atplėšiau žvilgsnį nuo žvaigždžių košės.

- Didžiulės išmirusios reptilijos. Aš skaitęs epą.

- Skaičiusi, - pataisiau. - Tu - moteriškos lyties būtybė! Kalbėk taisyklingai!

- Valdykis, - pasakė Glaja. - Viskas bus gerai.

Susigėdau. Glaja puikiai mokėjo rusų kalbą. Kai mechanikas atnešė ją į laivą pintame krepšyje, murmėjo tik „saulė“ ir „gera diena“. Save vadino trečiuoju asmeniu - „pūkuotukas“. Bendravo gestais, juokingai mosikuodama storomis letenėlėmis. Rusų kalbą išmoko pirmąją skrydžio dieną. Sėdėjo kajutėje su delninuku, neišlįsdavo net pavalgyti - mudu su mechaniku nešiojome maistą dubenėlyje. Jie baisiai talentingi, tie Kiti. Dabar Glaja susisuko į kamuoliuką ant šalto medicininio stalo plastiko ir žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Spanielio dydžio pelė. Katė su meškėno atspalviais. Didžiulės akys. Vientisas kaštoninis vyzdis, jokio baltymo. Kaip jai nešalta? Aš šalau netgi su telakso kombinezonu. Nors ji juk turi kailį. Patį šilčiausią kailį pasaulyje.

- Man patogu kalbėti apie save vyriškąja gimine, - pramurksėjo Glaja. - Juk žmogus - vyriškosios giminės. Ir protas - vyriškosios. Vadinasi, visa, ką daro protas, turi būti vyriškosios giminės. Aš - Glaja iš jutų genties, Juto planetos. Aš tyriau jūsų epą. Jūsų epas labai nedidelis, tik keletas tūkstančių metų. Galima išmokti per parą.

Glaja susimąsčiusi įsikniaubė snukeliu į letenas. Nusisukau. Ekrane lėtai plaukė žvaigždės. Šlykščios, šaltos. Norėjosi užsimerkti, tačiau tada erdvę užpildys sirena, beviltiška kaip dantų maudimas.

- Kiek tau metų? - paklausiau tyliai, tiesiog tam, kad įsiterpčiau į ilgesingą kauksmą.

- Pagal jūsų skaičiavimą... - Glaja susimąstė, pūkuota uodega apsivijo stalo koją, - chronologiškai man šešeri žemės metai. O socialiai - maždaug septyniolika.

- Tu - nepilnametė?

- Aš visai mažas. Tačiau, jeigu grįžčiau iš žemės, išmokęs kalbą ir epą, galėčiau tapti pilnamečiu.

Glaja susuko aksomines ausis tarsi du skėčius. Jos pasislėpė pilko kailio klostėse. Tai turėjo išreikšti kažkokią emociją. Susuko ausis. Nusivylimas? Liūdesys? Ar ją taipogi slegia sirena? Kas gali būti kvailiau už sireną, bandančią pranešti tai, kas jau visą parą aišku ir be jos?

- Tu neatsakei, - Glajos ausys vėl išsivyniojo. - Drakonai - tai mamutai?

- Ne. Mamutai - tai tokie drambliai, - paaiškinau aš. - Didžiuliai gauruoti žvėrys. Senovės žmonės juos išžudė.

- Kodėl išžudė? - Glaja žiūrėjo didžiulėmis akimis.

- Kvaili buvo, - aš nukreipiau žvilgsnį. - Ėsti norėjo.

- Pamiršau. Jūs – mėsėdžiai, - Glaja vėl mąsliai įsispitrijo į autoklavą kampe.

- Drakonai - tai išgalvotos būtybės, panašios į gigantiškus roplius, - tęsiau aš. - Būta ir tikrų gigantiškų roplių, tačiau jie išmirė milijonus metų prieš pasirodant žmogui. Niekas nežino kodėl. O drakonų iš tikrųjų nebuvo.

Staiga sugavau save kalbantis su ja kaip su vaiku. Bet juk ji ne vaikas...

- Labai jau painu, - tarė Glaja.

O gal ir vaikas... Aš juk ne ksenopsichologas. Aš - laivo felčeris pačiame paprasčiausiame žmonių laive. Uodega vėl mostelėjo ore. Didžiulė, balta su juodais dryžiais.

- Klausyk, - nurijau seilę, - o kas, jei šita velnio sirena... Tai reiškia, kad dauguma avarinių sistemų veikia! Gal mes be reikalo jaudinamės, jau seniai pagalbos šauksmas...

Glaja minkštai pliumptelėjo nuo stalo ant visų keturių letenėlių ir jau po akimirkos tupėjo šalia mano krėslo.

- Nereikia. Mes juk nusprendėme kol kas apie tai nekalbėti? Mes pasakosime vienas kitam pasakas apie drakonus, juk taip?

Vis dėlto vaikas...

- Bet jeigu mūsų neras per dvylika valandų...

- Ne, - Glaja uždėjo šiltą letenėlę man ant kelio. - Jei pokalbis nieko nepakeis, kam jo reikia?

- Niekam, - sutikau ir paglosčiau jai nugarą.

Stebėtinai švelni. Žemės gyvūnai neturi tokios vilnos. Malonu sėdėti šalia. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip alyvinė galaktika brėžia ratą po rato.

- Dar prieš tris milijonus metų, - pradėjo Glaja, - pas mus taip pat visur gyveno drakonai. Jie puldavo, bet protėviai statė užtvaras. Yra toks žodis – “užtvara”? Paskui jutų padaugėjo, ir dabar ropliai gyvena tik draustiniuose. Jie neprotingi, tačiau epe dažnai kalba.

- Girdėjau, kad jūsų rasė labai sena, - prisiminiau.

- Pirmajam epui - daugiau kaip du milijonai metų, - išmurkė Glaja.

- Jūs galėjote būti pirmieji galaktikoje.

- Mes pirmieji.

- Noriu pasakyti - pirmieji kosmoso užkariautojai. Jūs juk tokie protingi.

Glaja pasuko į mane snukutį ir pažiūrėjo iš apačios. Kaštoninės akytės. Mažutė juoda šnervė. Elegantiški ūsai. Ir didžiulės aksominės ausys.

- Tu irgi protingas, - pasakė Glaja. - Papasakosiu tau vieną seną mūsų epą ir tu viską suprasi.

- Pasaką? - pakilau iš krėslo ir atsisėdau šalia jos.

- Taip, pasaką. Jūs turite panašių pasakų, - tarė Glaja. - Apie drakonus, princeses ir riterius.

- Mūsų rasės iš esmės panašios, - linktelėjau. – Anglimi pagrįsti, kvėpuojantys deguonimi organizmai, netgi ląstelės beveik tokios pačioss Yra hipotezė, kad mes – ta pati gyvybės forma, patekusi į mūsų planetas iš kosmoso. Ir metabolizmas. Juk tu paprašei lašų nuo galvos skausmo ir mes nuėjome į boksą, kai...

- Čia reikia sustoti, - Glaja reikliai pastukseno letenėle man per kelį. - Paklausyk, aš seku pasaką. Pasistengsiu išversti pažodžiui. Ši pasaka sekama pusę dienos, bet aš papasakosiu tik siužetą. Seniai seniai N kaime gyveno princesė...

- Tada jau pilyje. Princesės negyvena kaimuose. Princesė - elitinės giminės dukra. Ar tarp jūsų nėra skirtumų?

- Žinoma, būna. Tas ir yra - princesė gimė labai graži. Ji turėjo baltą gauruotą pilvuką, labai pūkuotą nugarėlę ir pačią ilgiausią uodegą apylinkėje. Jos ausys buvo aksominės, o akys gražios. Ji buvo labai protinga. Dar ankstyvoje vaikystėje mokėjo daug epų. Kaimo jaunikiai ją labai mylėjo. Su ja buvo baisiai malonu poruotis.

- Taip negalima pasakose. Poravimasis - tabu. Na, ta prasme...

- Žinau tabu, studijavau jūsų Okeanijos epą. Gerai, cenzūruosiu. Vieną vasaros dieną princesė išėjo iš už užtvaros į neįžengiamą girią.

- Mišką?

- Taip, tankų spygliuočių mišką. Iš už patikimos užtvaros. Staiga iš tankmės iššoko drakonas, pasičiupo princesę, pakilo į orą ir nusinešė į lizdą kalnuose. Kaimo gyventojai nusprendė, kad ji žuvo. Bet pats negražiausias jaunikis išėjo jos ieškoti. Jis keliavo be jokio poilsio daug dienų ir naktų. Žolė, medžiai, upeliai ir paukščiai jį maitino, šildė ir rodė kelią. Galiausiai jis įkopė į kalną ir naktį priėjo drakono lizdą. Drakonas miegojo, o princesė buvo uždaryta akmeninėje vienutėje. Tačiau jis rado plyšį, pašaukė princesę, ir ši jį išgirdo. Jie buvo kartu ir kalbėjosi apie viską pasaulyje - visą naktį ligi ryto.

Glaja nutilo ir pažvelgė į mane.

- Tęsk, aš įdėmiai klausausi, - pasakiau.

- Viskas.

- Ką? Pasaka baigėsi?

- Taip.

- O kur prasmė?

- Jai nebebuvo baisu.

- Jis nenugalėjo drakono, neatidarė vienutės?

- Mūsų pasakoje tai nesvarbu. Galbūt nugalėjo, gal ir ne. Gal nepajėgė atidaryti vienutės. Gal drakonas iš ryto suėdė abu. Arba drakonas surijo princesę, o jis pasislėpė. Užtat princesė žinojo, kad šalia yra draugas. Jai nebuvo baisu. Jis atėjo pabūti kartu. Juk tai svarbiausia - būti šalia iki pačios pabaigos.

- Kvailystė, - pasakiau aš, pakilau nuo grindų ir atsisėdau į krėslą.

- Žinoma, pasaka labai sena, - linktelėjo Glaja. - Bet kodėl kvailystė?

- Šiaip jau pasakose gėris turėtų nugalėti.

- Bet tu juk prisimeni, kad jutai - ne plėšrūnai? - ji pasuko snukutį. - Iš kurgi mūsų epe atsiras pergalės idėja?

- Vadinasi, pralaimėjimo idėja? Neblogos pasakos.

- Mūsų kultūroje nėra pralaimėjimo idėjos. Pasiaukojimo idealizavimas - irgi plėšrūnų epas. Mes turime pagalbos idėją.

- Pasyvumo idėją!

- Ne.

- Puiku! Glaja, ar žinai, kad tavo kailis laikomas vertingiausiu galaktikoje?

- Taip.

- O žinai, kad dar prieš penkerius metus brakonieriai nusileido Jutoje ir šaudė tavo gentainius? Ir žemiečiai, ir banditai iš kitų planetų paslapčiomis skrisdavo į medžioklę? Tai normalu?

- Nenormalu. Tokių įvykių buvo tik penkiolika, paskui mes sukūrėme spąstų sistemą, ir dabar to neatsitinka, brakonieriai deportuojami anksčiau nei išlipa planetoje.

- O ar normalu, kad žudikai nenubausti?

- Negyvi kailiukai nepavirs gyvais jutais. Kokia prasmė bausti?

Neradau atsakymo, tad tik piktai trenkiau rankomis per krėslo ranktūrius.

- Pamėginsiu paaiškinti, - tarė Glaja. - Įsivaizduok, jog kalnų lavina užgriuvo alpinistus. Jūs juk nekeršysite lavinai?

- Kvailystė, -pasakiau. - Nesipriešinimas blogiui.

- Kodėl nesipriešinimas? Mūsų epe yra daug pasakų, kuriose jutai sutrukdo drakonui nužudyti savo draugus. Tiesiog jie ne herojai ir veikia protingai bei išvien. Vienišas herojus būna tik plėšrūno epe.

- Kodėl?

- Kadangi herojus - tai ne tas, kuris stipresnis už priešus. Herojus - tas, kuris stipresnis už savuosius. Jis neturi turėti lygių jokiuose dalykuose, todėl plėšrūnų herojai visuomet veikia vieni. Mūsų pasakose paprastai nėra nei herojų, nei priešų. Bet aš norėjau tau papasakoti būtent šią pasaką, kad palygintum ją su savo epu.

- Aišku, - murmtelėjau. - Kad parodytum, kokios mūsų pasakos niekšingos, o jūsų - geros?

- Kaip tai keista, - išmurkė Glaja, pasitrynė aksomine ausyte į mano kelį, atsisuko ir pažiūrėjo man į akis. - Tu bet kokį pokalbį paverti kova. Nejau iš tiesų manai, kad aš noriu įžeisti tavo epą ir pagirti savąjį?

- Atleisk, - sutrikau.

- Atleisk... - susimąsčiusi pakartojo Glaja. - Šį žodį išmokti man buvo sunkiausia. Mūsų kalboje nėra žodžio „atleisk“.

- O kokiais žodžiais jūs prašote atleidimo?

- Mes neprašome atleidimo. Turime žodį „sčiuitc“ - suklydimas, klaida. Galima pasakyti pašnekovui: „mano žodžiai buvo sčiuitc“. Bet nėra reikalo demonstruoti agresijos nebuvimą ir prašyti nebausti už klaidą, supranti?

- Vadinasi, jūs galite įžeidinėti vienas kitą, bet jums ir į galvą nešaus atsiprašyti?!

- Mes nemokame įžeidinėti, - Glaja pasirąžė. - Jei žodžiai pasirodo nemalonūs, tai ne agresija. Galbūt “sčiuitc”. O gal nemaloni tiesa. Supranti? Mes neturime žodžių „lygybė“, „nuolankumas“, „kerštas“ ir „gėris“. Niekas iš mūsų nesiekia užimti geresnės vietos nei kiti. Niekas iš mūsų išvis nieko nesiekia. Supranti? O jūs elgiatės kitaip. Karai, olimpinės žaidynės, ekonominė konkurencija, karjera, moksliniai ginčai. Stiprus ir silpnas, įžeidimas ir atsiprašymas, nusikaltimas ir bausmė, paklusnumas ir vadovavimas, išdavystė ir kerštas. Jūs juokingai sveikinatės - susiliečiate atvirais delnais, parodydami, kad neturite ginklo. Arba paprotys susidaužti bokalais, kad gėrimai lietųsi per kraštus ir būtų aišku, kad juose nėra nuodų. Jūs turite pinigus. Jūs turite nusikalstamumą ir su juo kovojate. Taip juk yra ne tik Žemėje, tai - bet kurios plėšrūnų civilizacijos psichologija. Ir tai labai įdomu, tiesa? Man labai įdomi jūsų kultūra, o tau įdomi mūsiškė, tiesa?

- Įdomi. Bet aš jūsų nesuprantu.

- Taigi ir aš ne viską suprantu, - Glaja pasirąžė. - Štai jūs panaikinote mirties bausmę...

- Ir ko čia nesuprasti? - su įtarimu įsmeigiau žvilgsnį į Glają.

- Aš tyriau įvairius epus. Buvau Volgloje. Ten neseniai panaikino patino surijimo po poravimosi paprotį...

- Ką??! - nustebau. - Tu buvai Volgloje? Pas laukinius vorus?

- Jie ne laukiniai, jie protingi. Jų instinktai seniai suvaržyti socialinių normų, keliautojams negresia didelis pavojus, - Glaja lyžtelėjo dešinę letenėlę. - Aš tyriau jų epą, jame taip pat yra drakonų. Nori, papasakosiu Tratanianą? Tai turtingos, valdančios giminės pagrindinis epas. Epas apie Pradžią.

- Na papasakok... - vėl nusileidau ant grindų ir prisiglaudžiau prie Glajos.

- Pasaulio priešaušryje riterė Tratanian iškeliavo kautis su drakonu. Šarvuotasis drakonas buvo toks galingas, kad uždengė pusę dangaus septynių dienų kelio atstumu.

- O pagrobta princesė? - dėl visa ko pasitikslinau.

- Kam? Volglos vorai - plėšrūnai - vienišiai, prekyba poelgiais jiems nebūdinga.

- Kas??

- Prekyba poelgiais. Kai padeda už pagalbą ir keršija už agresiją. Todėl priešui užpulti nereikia priežasčių. Supranti?

- Atrodo, suprantu...

- Riterė Tratanian ėjo daug dienų ir jos kelyje iškilo kalnas. „Pasitrauk iš kelio!“ - sušuko Tratanian ir įkando kalnui. Bet kalnas nekrustelėjo. Tratanian suėmė neapsakomas pyktis. Savo galingų chelicerų smūgiais ji išvartė kalną ir jo vietoje liko duobė. Tratanian nusilengvino į duobę ir iškeliavo toliau.

- Kvailystė, - pasakiau.

- Kodėl kvailystė? - mikliai atsisuko Glaja. - Tiesiog perdėjimas. Žinoma, vorė negali išvartyti kalno, juk jos mažesnės už mane.

- O kam kalną išvartyti?

- Na kaip tu nesupranti! Kalnas stovėjo jos kelyje. Kalnas - priešas. Priešą reikia nugalėti, sunaikinti ir pažeminti. Įsivaizduok, kad kalnas - tai gyva pabaisa, tada Tratanian elgesys žmogaus požiūriu atrodys logiškas.

- Žmogus nekovoja su negyva gamta! - pasakiau.

- Žmogus - ne taip aiškiai išreikštas plėšrūnas, - paprieštaravo Glaja. - Bet ir jūsų epe yra kovos su negyvąja gamta.

- Prašyčiau pavyzdį, - įsižeidžiau.

- Pavyzdžiui... - Glaja pakėlė pūkuotą letenėlę ir visai katiniškai pasikasė ausį. - Žmogus pasakė Dnieprui: aš siena tave užtvenksiu...

- Čia iš kur? - suklusau.

- Ne, ne tai, - murmtelėjo Glaja. - Štai geras pavyzdys: audra išblaškė karaliaus Kserkso laivyną ir šis nusprendė nubausti jūrą. Jis įsakė išplakti jūrą rimbais. Senovės Graikijos epas.

- Deja, nesusipažinęs, - pasakiau. - Tikriausiai labai senovinis epas? Bet jeigu taip, tai visiška kvailystė!

- Štai ganėtinai naujas epas: Jėzus Kristus, pamatęs pakelyje vieną figmedį, priėjo ir, neradęs ant jo nieko, išskyrus lapus, sako jam: tenevesi tu vaisių per amžius. Ir figmedis tuojau pat nudžiūvo.

- Visiškai netikęs pavyzdys! - pasipiktinau aš. - Tai tiesiog žemdirbystė. Selekcija.

- Aš pratęsiu pasaką, gerai? Tratanian keliavo toliau, tačiau kelią pastojo flojos laukas. Floja - tai toks nuodingas dygliuotas augalas, turintis storus sumedėjusius stiebus, ji auga kaip ištisa siena. Įsivaizduoji, taip? Tratanian suriko „prasiskirk, floja!“, bet floja tik sušlamėjo ir sutankėjo dar labiau. Tratanian apėmė neapsakomas pyktis. Ji ėmė nukandžioti stiebus vieną po kito ir prievartauti juos.

- Ką daryti? - nustebau.

- Privertė turėti seksualinius santykius. Plėšrūnų epe dažnai naudojama kaip agresijos ir pergalės forma. Pavyzdžiui, žmonių epe, kai...

- Kaip galima išprievartauti nuodingų augalų lauką?

- Aš irgi nelabai įsivaizduoju, - susimąstė Glaja. - Bet taip sakoma epe, tikriausiai perkeltine prasme. Kai su lauku buvo baigta, Tratanian patraukė toliau. Kelią jai pastojo ežeras.

- Toliau aišku, - pasakiau. - Ji sušuko ežerui: „pasitrauk“, bet ežeras nepaklausė, tada ją apėmė nenusakomas pyktis, ežerą išgėrė, į duobę pribjaurojo, na dar kaip nors išprievartavo...

- Ne, - tarė Glaja. - Vorų epe vanduo nebūna priešas. Mes aiškiname tai tuo, kad Volgloje vandens mažai ir jį vertina. Bet aš manau, kad todėl, jog vanduo neturi formos. Tai sunku paaiškinti, bet vorams priešo išvaizda - visų svarbiausia. Tratanian pamatė ant kranto besiganantį nariuotąjį moliuską. Ji užšoko jam ant nugaros ir liepė pernešti į kitą krantą. Drebėdamas iš baimės, moliuskas ją pernešė. Tratanian perskrodė jam pilvą, suėdė širdį ir leidosi toliau.

- Dėkingumas... - purkštelėjau.

- Būdingas tik bendruomeninių plėšrūnų kultūroms, - linktelėjo Glaja. - Vorai neprekiauja poelgiais.

- Luktelėk, o jūs taip pat nepažįstate dėkingumo?

- Ir mes nepažįstame. Argi reikia priežasties, kad padėtum? Man buvo sunku tai suprasti. Ir tau tikriausiai labai sunku?

- Tai jau...

- Be to, moliuskas - grobis, kvaila palikti maistą. Įsivaizduok, kad konservų dėžutė padėjo tau įkalti detalę į sujungimo lizdą, tu juk ją po to suvalgysi, o ne paleisi į kosminę erdvę?

- Dėžutė taigi negyva!

- Mes jau kalbėjome. Plėšrūnai ne visada skiria gyvą ir negyvą priešą. Tratanian patraukė toliau ir priėjo šarvuotojo drakono guolį. Drakonas buvo baisus. Aš praleidžiu smulkmenas. Prasidėjo kova. Irgi praleidžiu, tai ilgiausia ir išsamiausia epo dalis. Galiausiai gigantiškas drakonas buvo nugalėtas. Tratanian išprievartavo jį, tada sudraskė į gabalėlius ir surijo. Netrukus joje užsimezgė kiaušinių dėtis nuo jo.

- Nuo drakono?!

- Bet juk ir žmonės kai kuriuose epuose kildinami iš gyvūnų? Žinoma, genetikos požiūriu...

- Velnias tos genetikos nematė! Ji turės vaikų nuo priešo?

- Visai protingas plėšrūnų-vienišių elgesys: stiprus priešas - stiprus genofondas. Čia kitas neaiškumas - vadinasi, drakonas buvo patinas? Tačiau patinu jis negalėjo būti, vorai nelaiko pergalės prieš silpnąją lytį herojiška. Kai prašai paaiškinti šitą vietą epe, jie tampa agresyvūs... - Glaja susimąsčius lyžtelėjo dešiniąją letenėlę. - Ta štai, Tratanian sudėjo kiaušinius ir jai gimė penki šimtai vienuolika dukterų. Originale - septyni šimtai septyniasdešimt septynios, jų skaičiavimo sistema aštuntainė. Tada Tratanian griuvo ant nugaros, suplėšė savo kūną į penkis šimtus vienuolika gabalų ir mirė. O dukterys išplito po visą pasaulį ir pradėjo galingą Tratanianų giminę. Pasaka baigta.

- Įspūdinga, - tariau aš. - Tik kam save plėšyti?

- Pasiaukojama žūtis, - paaiškino Glaja, - neišvengiama visų išsivysčiusių plėšrūnų epe. Kaip antroji medalio pusė. Priekinė pusė - tai išorinė agresija, susidorojimas su priešu. Fizinė ar sudėtingesnė, socialinė, pergalė - kerštas, demaskavimas, gėda. O antroji pusė - tai agresija, nukreipta į vidų. Pasiaukojanti žūtis - pergalė prieš save, gyvybę ir mirtį.

- Kaip tai? - nesupratau aš.

- Epas, šlovinantis žūties grožį. Kai plėšrūnas sunaikina priešus, žūdamas pats. Susprogdina ginklą, nukreipia visuomeninį transportą į bedugnę, nuveda priešo armiją į tarpeklį ir sumėto pėdas. Pažangesniame variante plėšrūnas miršta kančiose dėl savo idėjos. Tarkime, palyginus nesename žmonių epe...

- Nagi, užsičiaupk! - riktelėjau aš ir trenkiau kumščiu į grindis taip, kad žvangtelėjo autoklavo sklendės.

Glaja nutilo ir mąsliai pasikasė ausytę. Mes tylėjome, ir tyloje vėl nuaidėjo ilgesinga sirena.

- Atleisk, - tariau atsikosėjęs. - Sčiuitc buvo trenkti kumščiu į grindis.

- Taigi, - atsiliepė Glaja, - mes kalbėjome apie Tratanian. Stiprios giminės pradininkė neturi turėti pasaulyje sau lygių. Todėl negali mirti nuo priešo rankos, nuo senatvės ar ligų, tiesa? Ji gali mirti kankinama mirtimi tik nuo savo pačios rankos - dėl giminės idėjos. Dukterys suryja jos kūną bei kraują ir sočios išsiskirsto po pasaulį. Vorų epas labai logiškas.

Patylėjau, paskui vis dėlto paklausiau:

- Glaja, o tu pati kaip manai - žmonių epas panašesnis į vorų ar jutų epą?

- Sunku lyginti, - atsakė Glaja patylėjusi. - Maždaug per vidurį, tačiau išsiskiria. Jūs -nuosaikiai agresyvūs bendruomeniniai plėšrūnai ir visus santykius grindžiate prekyba. Klasikinis žemiečių epas - tai prekybos poelgiais grandinė. Drakonas pagrobia princesę, o riteris vienas keliauja nubausti jo už tai. Kelionėje jis keršija sutiktiesiems už agresiją ir perkasi sau pagalbą. Nešauk į mane, Ivanuška, aš tau dar praversiu. Galiausiai kaunasi su drakonu, kuris už jį stipresnis. Nugali jį. Išlaisvina princesę, ir ji už tai tampa jo santuokine partnere. Apskritai, savo lytinės problemos sprendimas - svarbus daugelio herojiškų poelgių stimulas Žemėje. O paskui riteris grįžta į gentį ir tampa karaliumi, todėl, kad nusipirko sau teisę valdyti, įrodęs, jog yra stipresnis už visus savuosius.

Pašokau iš krėslo, priėjau prie autoklavo, atsirėmiau į jį ranka ir atsisukau.

- Klausyk tu, mažoji jute, ar tau neatrodo...

- Neįsižeisk, - nutraukė Glaja. - Tavo rasė puiki, protinga, jūsų kultūra vystosi greitai, laikui bėgant jūs nugalėsite plėšrūniškus instinktus. Pradėk nuo savęs. Liaukis įsižeidinėjęs. Liaukis varžęsis. Atprask nugalėti ir prekiauti.

- Stok! - riktelėjau aš. - Stok!!! Užteks!!! Daugiau nenoriu kalbėti apie epą! Noriu dar sykį aptarti mūsų situaciją...

- Kaip nori...

Glaja atsiduso, stryktelėjo ant medicininio stalo ir atsigulė, įkniaubusi snukutį į letenas. Ji atrodė dar pūkuotesnė nei anksčiau, ir aš supratau, kad jai irgi šalta. Priėjau prie ekrano. Gerklę suspaudė spazmas, sugėlė akis, apatiniais vokais nutekėjo vanduo. Žvaigždės apsiblausė ir sušvito spindulingomis dėmėmis. Kaukė sirena. Ilgai stovėjau nugara į Glają, apsimetęs, jog mąsliai apžiūrinėju galaktiką. Tačiau akys nedžiūvo. Tada prisitraukiau prie ekrano krėslą, pakėliau nuo grindų delninuką, nuėmiau erdvės apžvalgą ir paprašiau išteklių žemėlapio. Ekrane pasirodė laivo schema. Jau kelintą sykį per pastarąsias valandas aš ją tyrinėjau. Greitasis keleivinis laivas skrydžiams vidutiniais atstumais su iškeliamuoju reaktoriumi. Suplotas gyvenamojo borto rutulys, o nuo jo šimtą keturiasdešimt metrų driekiasi plonytis stiebas, jo viduje - transporto koridorius. Stiebas baigiasi reaktoriaus piltuvėliu. Ten, kur prasideda piltuvėlis, - nedidelis žiedas: tolimos pagalbinės patalpos. Bet aš neskubėjau ten pereiti, pirmiausia išvedžiau stambiu planu patį bortą. Aštuoni deniai. Trys krovininiai, paskui trys keleiviniai - plackartas, ekonominė klasė ir VIP-klasė su universaliomis kajutėmis bet kokioms gyvybės formoms. Aukščiau - pietų salė, kartu ir žaidimų baras. Paskutinis denis – servorobotų garažai, ekipažo kajutės ir pilotų kabinos. Viskas grubiai nužymėta pilku punktyru. Viso to jau nebebuvo. Paliečiau pirštais delninuko klaviatūrą ir pastūmiau vaizdą, dar ir dar. Prasidėjo stiebas. Padidinęs ėmiau vesti vaizdą išilgai jo. Maždaug per vidurį punktyrą galiausiai pakeitė įvairios spalvos, ir aš nustačiau maksimalų dydį. Vaizdas buvo fragmentiškas, tikriausiai ten lindo fotografuoti mikrorobotas iš avarinės valties. Tuščias stiebo vamzdis buvo tarsi išverstas iš vidaus - kaip laukinės gėlės žiedlapiai, išorėje iš visų pusių styrojo apmušalų skutai.

- Man atrodo, - prabilo už nugaros Glaja, - tai atsitiko apatiniame krovininiame denyje. Ką ten vežė?

- Rado ko klausti! - riktelėjau. - Felčerio! Iš kur aš galiu žinoti?

- Vis dėlto manai, jog teroristai?

- Aš jau nieko nemanau! - sustūgau. - Gal tavo vorai iš Volglos! Gal pasikėsinimas į kurį nors keleivį! Gal koks nors idiotas atidavė į bagažo skyrių pramoninį kondensatorių, o idiotas muitininkas praleido! O idiotas servorobotas išpakavo ir atjungė kontūrą! Koks skirtumas?

Trinktelėjęs per delninuką, išvedžiau į ekraną dalyvavimo schemą. Kaip ir anksčiau, mirkčiojo tik dvi ugnelės. Aplinkinėje erdvėje gyvų būtybių nebuvo, signalizavo tik mano komunikatorius ant riešo bei auskaras Glajos ausyje.

- Pasiutęs pulsas, - tarė Glaja ir nušoko nuo stalo. - Imk ir tiesiog pagulėk.

Bjaurybė, spėjo pamatyti skaičius. Nuėmiau dalyvavimo schemą ir peržvelgiau technologinį koridorių iki sustorėjimo prieš piltuvėlį. Pagalbinės patalpos. Geležų reaktoriui taisyti sandėlis. Ir štai ji, avarinė valtis. O visai šalia, priešais, - medicininis boksas. Todėl, kad sveikatos apsaugos valdininkai, patys niekada neskridę toliau kurortinių planetų, paniškai bijo nežinomo kosminio užkrato ir liepia įrengti medicininius boksus karantino zonoje prie paties reaktoriaus, dar ir su aukščiausios kategorijos hermetizavimu. Tarsi ligonis nesuspėtų užkrėsti visų dar pietų salėje! Ir tarsi egzistuotų infekcija, kurios neįveiktų aktyvus baltymas iš bet kurios standartinės vaistinėlės! Užtat dabar gyvenamasis bortas išsisklaidė į smulkutes dulkes kosminėje erdvėje. Ir septyni ekipažo nariai. Ir dvidešimt aštuoni keleiviai - žemiečiai, adoniečiai, atrodo, net jutai. O aplinkui - vakuumas, transporto koridoriaus nuograužoje - irgi vakuumas. O mes - mes uždaryti bokse. Aš ir šitas žvėriukas, kuris prisiprašė su ekipažu nuskristi į Žemę. Ir visa, ką mes turime, - tai deguonies atsarga dešimčiai valandų. Ir šaltis. Ir ryšys su valties kompiuteriu. Puikios greitaeigės valties, iki kurios nėra kaip nusigauti, nes už durų - vakuumas. Nykstanti viltis, kad ateis pagalba. Iš kur ji ateis? Gūdus kosmosas. Ir medikamentai. Ir universalus autoklavas. Ir dar aš turiu kai ką, ko ji nežino. Bet apie tai negalima galvoti, nes jis vienas, o mes - dviese.

- Klausyk, - tarė Glaja, - o jeigu mane užmigdytum?

- Ką?! - pašokau iš netikėtumo.

- Jei pūkuotuką užmigdytum, tau deguonies užtektų ilgam, - dryžuota uodega mąsliai šliaužiojo grindimis.

- Liaukis!!! - riktelėjau aš.

- Tiesiog papasakok, kaip tu mane užmigdytum? Tau juk yra tekę užmigdyti pūkuotus žvėrelius?

- Teko, - išspaudžiau. - Ligoninėje nebebuvo vietų, ir trys mūsų kurso studentai atliko praktiką veterinarijos klinikoje.

- Papasakok, kuo užmigdo gyvūnus? - Glaja buvo įsikūnijęs smalsumas, didelėse akyse blyksėjo kibirkštėlės.

- Kaip užmigdo? Nori tai žinoti? - sugrūdau sustingusias rankas į kombinezono kišenę ir perėjau boksą. - Aš palaukčiau, kol tu užmigsi. Prikiščiau tau prie nosies vatą, suvilgytą eteriu. Tada suleisčiau vaistų, kad nugrimztum į gilią narkozę. Tada paimčiau švirkštą su stora adata ir pripildyčiau jį amoniako. Tada pradurčiau krūtinės ląstą tarp šonkaulių ir suleisčiau amoniaką į plaučius. Akimirksniu - audinių nekrozė. Greita, neskausminga mirtis. Taip užmigdydavo šunis ir kates dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje.

Glaja žiūrėjo apvaliomis akimis, kiek palenkusi galvą. Ausys mąsliai ir liūdnai karojo aksominėmis varnalėšomis.

- O kailiuko adata nesugadins? - paklausė. - Tu padarysi gerą iškamšėlę?

Nutylėjau.

- Pažadėk, -tarė Glaja, - kad nepaliksi manęs, padarysi gražią iškamšėlę. Mano kailis labai vertingas.

- Pažadu, - burbtelėjau.

- Tikrai?

- Tikrai.

Glaja patylėjo, mąsliai vedžiodama uodega po grindis. Įdėmiai žiūrėjau į ją, paskui nusikvatojau:

- Ir šis padaras man pasakojo, kad aš - plėšrūnas, o jūsų kultūroje nežinomi nei didvyriški poelgiai, nei pasiaukojimas?

- Aš blogai išmokau rusų kalbą, - lėtai pratarė Glaja, uodega nuslinko grindimis ir sustingo. - Nežinojau, kad „užmigdyti“ turi dvi reikšmes...

 

Iš visų jėgų prikandęs lūpą, užsidengiau veidą rankomis ir susmukau krėsle. Krėtė šaltis. Jaučiau, kad Glaja atsitūpė šalia, prisiglaudė, jaučiau jos šilumą. Ji kažką kalbėjo, ramino. Galiausiai pajutau, kad jėgos mane palieka ir grimztu į sunkų miegą, iš visų pusių plūdo vizijos.

Nušliaužęs nuo krėslo, atsiguliau ant grindų. Glaja susisuko šalia.

- Tu nepaliksi pūkuotuko? - mieguistai išmurkė.

- Žinoma, ne, - atsakiau.

 

...Atsipeikėjau nuo šalčio. Atsistojau, pažiūrėjau į miegančią Glają. Atidariau seifą su medikamentais, pasiėmiau vatos bei eterio. Sudrėkinau vatą ir padėjau šalia jos šnervės. Ji garsiai atsiduso, išsigandau, kad pabus. Tačiau nepabudo. Labai ilgai ieškojau narkotinių medžiagų, o štai amoniaką suradau greitai. Švirkštas ne iš karto pataikė į plaučius - paniškai drebėjo rankos, adata atsitrenkdavo į šonkauliukus. Paskui atlapojau sieninę spintą, išsitraukiau epidemiologinės apsaugos skafandrą. Visavertis hermetiškas kosminis skafandras, su deguonies atsarga kelioms valandoms. Nebent nuo radiacijos neapsaugo, užtat turi judesių stiprintuvą. Kažin, jei ne stiprintuvai, gal būtume galėję sutilpti jame dviese? Atjungiau išorinių garsų transliavimą. Sirena nutilo, bet tyla pasirodė baisesnė. Suradau plastikinį paketą ir įdėjau ten Glajos kūnelį. Pakėliau nuo grindų delninuką ir įvedžiau komandą. Sunkios bokso durys nušliaužė į šalį. Vėjo gūsis mane stumtelėjo, metė į priekį, aš nugriuvau ant slenksčio, tačiau paketo nepaleidau. Priėjau valtį ir įlindau į vidų. Kai slėgis išsilygino, nusiėmiau skafandrą ir uždėjau rankas ant pulto...

Iškamšėlę pastačiau savo viloje prie Jaroslavlio. Glaja tupėjo ant užpakalinių letenėlių ir būtų atrodžiusi visai kaip gyva, jei ne drumstos stiklinės akys, kuriose jau nebelakstė kibirkštėlės. Ištvėriau savaitę, paskui nunešiau iškamšą į palėpę. O kai po poros metų ten žvilgtelėjau, pamačiau, kaip nepataisomai ją sugadino pelės.

* * *

- Tu nepaliksi pūkuotuko? - mieguistai išmurkė ji.

- Žinoma, ne, - atsakiau.

...Atsibudau nuo šalčio ir ilgai bandžiau atsipeikėti nuo košmariško sapno. Atsistojau, pažiūrėjau į miegančią Glają, papurčiau ją. Ši mieguistai mirksėjo.

- Glaja, aš turiu vieną skafandrą. Tu pabandysi įlįsti į jį ir nusigausi iki valties.

- Kur? - paklausė Glaja, sukiodama galvą.

- Spintoje. Nesvarbu. Jis vienas.

- O tu? - paklausė Glaja.

- Aš - ne. Ir nedrįsk ginčytis! Taip nuspręsta.

- Heroizmas ir pasiaukojimas, - sumurkė Glaja ir persivertė ant kito šono. - Liaukis kvailiojęs, eime miegoti. Tu juk nepaliksi pūkuotuko?

- Žinoma, ne, - atsakiau.

Atsisėdau į krėslą, įjungiau išorinį stebėjimą ir ėmiau žiūrėti, kaip alyvinė galaktika brėžia nesibaigiančius ratus. Kai Glaja užmigo, priėjau prie spintos, išsiėmiau vatą, eterį ir švirkštus. Padariau viską, ką reikėjo, priėjau prie autoklavo ir paguldžiau jame mažytį vėstantį kūnelį. Liečiant pro kailį ji atrodė visai smulkutė. Uždariau dureles ir nustačiau kremacijos režimą. Kai autoklavo kameroje užgeso purpurinė ugnis, atstūmiau sklendes ir atlapojau dureles, kad palaikai išsisklaidytų kosmose. Hermetiškos durelės atsivėrė sunkiai dunkstelėdamos. Ore pasklido karštas sudegusio kailio kvapas. Apsivilkau skafandrą. Nuėjau iki valties.

* * *

- Tu nepaliksi pūkuotuko? - mieguistai išmurkė ji.

- Žinoma, ne, - atsakiau.

...Atsipeikėjau nuo šalčio. Atsistojau, pažiūrėjau į miegančią Glają, atidariau seifą su medikamentais, pasiėmiau vatos ir eterio. Sudrėkinau vatą ir padėjau šalia jos šnervės. Ji garsiai atsiduso, išsigandau, kad pabus. Bet nepabudo. Suleidau migdančiųjų. Jos kvėpavimas tapo beveik nepastebimas. Apsivilkau skafandrą. Priėjau prie autoklavo, atidariau dureles ir atsargiai paguldžiau Glają vidun. Uždariau dureles ir rankomis užstūmiau hermetiškas sklendes. Tada apkabinau autoklavą ir įsitempiau, jausdamas, kaip vibruoja skafandro raumenys. Galiausiai atramos sudrebėjo ir išlindo iš grindų, perplėšdamos plastiką. Nulaužiau jas, čiupau gremėzdišką cilindrą po pažastimi, atidariau bokso duris ir puoliau valties link. Jis turi išlaikyti. Per dvi minutes suspėsiu. Ji neuždus.

© 2001

© Leonid Kaganov:    [email protected]
Official Site:     http://lleo.aha.ru/e